Roderick Gorodn ir Brian Williams "Tuneliai"

Roderick Gordon ir Brian Williams

 Roderick'o Gordon'o ir Brian'o Williams'o apysaka "Tuneliai" gana seniai žvelgė iš knygų lentynos. Tačiau vis dvejodavau ją perskaityti. Prieš penkias minutes baigiau skaityti "Tunelius", o emocijos vis dar verda.

Vilas su tėvu domisi istorija ir archeologija. Tiesa tyrinėtojai nevengia savavališkai kasinėti. Netikėtai jie randa paslaptingą tunelį, nuvesiantį į žemės gelmes. Archeologai pastebi keistus reiškinius miestelyje. Kol galiausiai dingsta Vilo tėtis. Berniukas su draugu leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę požemiuose. Gilybių grožis užburia jaunuosius keliautojus. Lyg šešėlis, paskui juos, slenka nelaimės, sukeliančios vargą ir liūdesį.

Šį kartą labai trumpai apžvelgiau patį kūrinį, nes noriu, kad patys pajustumėte nuostabų atradimo džiaugsmą. Knyga nuo pat pradžių įtraukė ir sužavėjo. Apstu mįslių ir paslapčių, kurios vertė skaityti puslapį po puslapio, o galiausiai pati nepastebėjau kai perskaičiau. Knyga labiausiai tiks ir patiks tiems, kurie mėgsta fantastinę ir nuotykių literatūrą. Pažadu, jog versite puslapį po puslapio ir nepastebėsite kai perskaitysite.

Dienoraštis. Antra dalis

Buvau savo kambaryje ir nieko neveikiau, kol sugalvojau, kad reikia nuvažiuoti į kaimą. Man reikia pailsėti nuo viso šito miesto triukšmo ir nuo žmonių. Nuvažiavau į kaimą. Mane kaip visada pasitiko mano šunys ir katės. Jie buvo laimingi, nes pastaruoju metu aš ten nevažiuodavau. Kaime kvepėjo drėgme, senu namu ir senais prisiminimais. Nuėjau į kitą kambarį. Ten buvo daug mano knygų, žaislų, piešinių ir krosnis. Tas namas buvo senas ir apgriuvęs, bet man jis buvo kažkuo brangus. Išgėrusi arbatos išėjau į lauką. Pastovėjusi kelias minutes kieme aš nusprendžiau nueiti į mišką kuris buvo prie pat namo. Ėjau daug kartų išvaikščiotu keliu. Praėjusi turintį daugiau kaip šimtą metų ąžuolą aš priėjau pelkę prie kurios buvo sukrauta nupjautų šakų krūva. Aš prisiminiau, kaip kiekvieną žiemą aš čia ateidavau ir užsikabarodavau ant tos krūvos ir tiesiog miegodavau, kol saulė skaisčiai švietė pro belapių medžių šakas į mano veidą. Jūs galvojate aš ten stovėjau pusė valandos ir žiūrėjau? Ne. Aš po minutės buvau užsiropštusi ant šakų krūvos. Žiūrėjau į dangų, saulę ir paukščius kurie liko čia.

Pagulėjusi pusvalandį aš nulipau ir išsiruošiau vėl eiti, nors nežinojau kur, kam ir kodėl. Priėjau seną vos besilaikantį namą. Jame jau nieks nebegyveno. Visi numirė. Įėjusi apžiūrėjau viską kas jame buvo ir pagalvojau žmonės gimsta, gyvena, kuria šeimas ir galiausiai miršta, o jų visi prisiminimai lieka ir atrodo laukia kol sugrįš jų savininkai. Ir kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Tam name galėjai ir sprandą nusisukti ten buvo be galo tamsu. Pamačiau stalą su suoliuku, jie buvo rankų gamybos. Aš nieko negalvodama prisėdau. Dažnai užsisvajoju ir tą dieną buvo ne išimtis... Aš jau nesupratau nei kiek valandų, nei kas aš nei kur randuosi...Tiesiog mąsčiau...Kol man per koją kažkas trinktelėjo...

 

 

Elizabeth Chandler "Angelo pabučiuota"

Elizabeth Chandler

 Paskutiniaisiais mėnesiais Stounhlio mokykloje, naujokė Aivė, susidraugauja su Bete ir Suzana. Gana keista merginų draugija, nes kiekvienai rūpi skirtingi dalykai. Betė kuria meilės apsakymus. Aivė gana uždara ir tyli persona. Jos išskirtinis bruožas - domėjimasis angelais. Suzana tikra šiuolaikinė mergina, kuriai rūpi: drabužiai, makiažas, vakarėliai, vaikinai. Pastaroji nevengia žarstyti patarimus kaip elgtis su vaikinais. Tačiau kur Aivės nuomonė ir apsisprendimai? Vaikinų atžvilgiu draugės nesutaria, nes Aivei patinka jaunuoliai su smegenimis.

Taip jau nutinka, kad po vieno nelaimingo atsitikimo ji susipažįsta su Tristanu. Mokyklos gražuoliu ir plaukimo komandos kapitonu, turinčiu smegenų. Tarp jų sužimba tyra ir švelni meilė. Užgožianti aplinkinius žmones ir jausmus. Tačiau ar meilei lemta būti amžina? Nejaugi mylimasis sugebės ją saugoti būdamas anapusiniame pasaulyje?

Apie šį romaną išgirdau gerų atsiliepimų. Net nusivylimo, jog nebus leidžiamos likusios trys dalys. Tačiau kūrinys mane nuvylė. Nors šiuo atveju dar tik pirma dalis, tad tikėtina, jog pakeisiu nuomonę. Šiai dienai aš ketinu skaityti ir antrą dalį. Manau, bus įdomu sužinoti, kaip toliau rutuliosis istorija. :)

Kristina Gudonytė "Blogos mergaitės dienoraštis"

Kristina Gudonytė

 

Kristina Gudonytė - scenarijų autorė, rašytoja, režisierė. Autorė neslėpė, kad norėjo parašyti istoriją apie tai, kaip iš paauglių mes tampame suaugusiaisiais, kaip keičiamės.

Veiksmas vyksta 2007-aisiais Vilniuje. Pagrindinė herojė - 15-metė Kotryna. Tėvai ir visi aplinkiniai įsitikinę, kad ji bloga. Tačiau ar tai tiesa? Jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai mama parsiveda "meilužį", nors tėvai išsiskyrę. Jai nepavyksta Gvido priimti į savo gyvenimą. Akivaizdu, kad ryšio tarp Kotrynos ir jos motinos nėra, nes kiekviena rūpinasi savo interesais. Galbūt šis veiksnys ir priverčia merginą pasielgti netaktiškai. Prisiekiu knygoje bus apstu: meilės, intrigų, ašarų, juoko ir net melo! Tik prašau nepamirškite, kad yla visada išlenda iš maišo. ;)

Didžiausias pliusas, mano nuomone, buvo žargonas. Jis buvo toks žinomas ir, drąsiai galiu teigti, toks lietuviškas. Siužetas tikrai patiko. Pagrindinė veikėja man labai artima. Nes taip jau nutiko, kad atsidūriau panašioje situacijoje. Sužavėjo Kotrynos patiklumas ir lengvabūdiškumas. Bent jau aš, labai norėjau sužinoti kas nutiko po Kazimieros mirties (apie ją sužinosite skaitydami), bet taip neatsitiko. Visiškai sutinku su rašytojos nuomone, jog pirmiausia, šią knygą, turėtų perskaityti suaugusieji, tam kad prisimintų, kaip patys karstydavosi medžiais, kraustydavo mamos piniginę, įsikniaubę į pagalvę velniop siųsdavo savo gimdytojus ir sugebėdavo visiems sukelti begalę problemų. :)

John Green "Aliaskos beieškant"

John Green

 John'as Green'as tikrai gerai žinomas ir pripažinimo sulaukęs rašytojas. Jis parašė "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ir "Popieriniai miestai" (šios knygos puslapyje neaprašytos). Tai štai, Jūsų dėmesiui, knyga, kuri sukėlė daug ir įvairių emocijų. Bet svarbiausia tai, kad įrodė, jog šis autorius unikalus.

Pagrindinis veikėjas, Mailzas Holteris, turi keistą potraukį prisiminti, ką žmonės pasako prieš mirtį. Atsibodus saugiam gyvenimui namuose, jaunuolis nusprendžia mokytis internatinėje mokykloje. Ten susiranda draugų, tačiau svarbiausia susipažysta su Aliaska. Impulsyvia, energija trykštančia, o kartais ir nesuvaldoma mergina, kurią vėliau įsimyli.

Nepasakyčiau, kad meilė Aliaskai buvo teisingas žingsnis, nes buvo akivaizdu, kad ji ganai šaltai ir vaikiškai elgiasi su Mailzu. Pulkininkas, Aliaska ir Mailzas linksmai leidžia laiką, nors nutinka įvairių nesusipratimų. Tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom. Įvykis visus sukrečia ir palieka daug neįmintų mįslių.

Manau, tai kas nutinka Aliaskai turi sulaukti daugiau dėmesio (atsiprašau, bet negaliu pasakyti kas jai nutinka). Visoje knygoje figūruoja Simono Bolivaro žodžiai: "Kaip beišsikapanosiu iš šio labirinto!" Aš labirintą sutapatinau su gyvenimu. Kiekvienas posūkis, tai mūsų pasirinkimai, kurie veda vienu atveju prie išėjimo, o kitu į laimę. Aliaska man patiko, tačiau jos pasirinkimas mane nuvylė. Įskaudino, kad ji pasitraukė iš labirinto. Palikdama: sąmyšį, gailestį ir liūdinčius draugus.

Šis romanas žadėjo merginoms ašaras, o vaikinams vanile ir cigaretėmis dvelkiančią Aliaską, tačiau man taip nenutiko. Galbūt esu per daug užsigrūdinusi. Bet tiems kas dar tik pradeda pažintį su John'u Green'u ši knyga tikrai patiks. Esu gana kritiška skaitytoja ir nevengiu rašytojų peikti. Bet prie šio romano negalėjau prisikabinti. Šią knygą, visų pirma, patarčiau skaityti beviltiškiems romantikams. :) O po to žmonėms, kurie ieško savęs ir Didžiojo Galbūt (Fransua Rablė, poetas).

Akvilina Cicėnaitė "Niujorko Respublika"

Akvilina Cicėnaitė

 Iš tiesų jau gana seniai skaičiau lietuviška literatūrą. Paskutinė knyga buvo Kazio Sajos "Liepsnojanti". Visai netikėtai, į mano rankas pateko konkurso, kurį surengė "Alma Littera", nugalėtoja "Niujorko Respublika". Akvilinos Cicėnaitės esu skaičiusi "Viskas apie mano šeimą". Tačiau nelabai patiko, nors, pažvelgus kitu kampu, galbūt aš jau "per didelė" tokioms kygelėms. :D

"Niujorko Respublika" - kažkas naujo ir netikėto. Istorija apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus likimus. Veiksmas vyksta Vilniuje, pirmi metai kai Lietuva laisva šalis. Pasakotojos, sesės, Beatričė ir Kamilė, gana jaunos ir daug ko nesupranta. Tiek tėvai, tiek aplinkiniai teigia, kad dabar viskas bus kitaip, kad prasidės nauji laikai.

Beatričė, vyresnioji sesuo, kuri domisi ornitologija ir paukščių vardais "krikštija" žmones. Pasiklydusi tiek vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje. Staiga jos ramus gyvenimas sudrebinamas, nes į klasę ateina naujokas. Oskaras Paukštis, kuris sudomina daugelį mergaičių. Sakoma, kai vienos durys užsidaro, atsiveria kitos. Taip nutiko ir Beatričei. Nors, kuriam laikui, prarado Margaritą (draugę), sulaukę Oskaro dėmesio. Visų veikėjų likimai skirtingi. Knyga baigiasi tuo, kuo ir prasideda paukščiais ir keptais kaštonais.

Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad lietuviai nemoka rašyti. Galbūt tu esi toks, kaip aš? Jeigu atsakymas teigiamas, patariu, kuo greičiau čiupti Akvilinos Cicėnaitės "Niujorko Respubliką", kad pekeistumei  nuomonę. Jei ir nepamilsi lietuvių literatūros, tuomet tikrai patiks Akvilina Cicėnaitė.
Knyga man patiko savo realistiškumu ir tai, kad viskas vyksta aiškiai ir suprantamai. Ši knyga nebuvo tokia su kuria reikia kovoti, kol susitapatini su vekėjais ir veiksmu. Ji buvo, kažkas lengvo, jaukaus, paprasto, o kartu ir nuostabaus.

P.s. noriu padėkoti puslapiui "Beveik suaugę" , kurių dėka galėjau įvertinti ir pristatyti šią knygą. :)