 |
| John Green |
John'as Green'as tikrai gerai žinomas ir pripažinimo sulaukęs rašytojas. Jis parašė "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ir "Popieriniai miestai" (šios knygos puslapyje neaprašytos). Tai štai, Jūsų dėmesiui, knyga, kuri sukėlė daug ir įvairių emocijų. Bet svarbiausia tai, kad įrodė, jog šis autorius unikalus.Pagrindinis veikėjas, Mailzas Holteris, turi keistą potraukį prisiminti, ką žmonės pasako prieš mirtį. Atsibodus saugiam gyvenimui namuose, jaunuolis nusprendžia mokytis internatinėje mokykloje. Ten susiranda draugų, tačiau svarbiausia susipažysta su Aliaska. Impulsyvia, energija trykštančia, o kartais ir nesuvaldoma mergina, kurią vėliau įsimyli.
Nepasakyčiau, kad meilė Aliaskai buvo teisingas žingsnis, nes buvo akivaizdu, kad ji ganai šaltai ir vaikiškai elgiasi su Mailzu. Pulkininkas, Aliaska ir Mailzas linksmai leidžia laiką, nors nutinka įvairių nesusipratimų. Tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom. Įvykis visus sukrečia ir palieka daug neįmintų mįslių.
Manau, tai kas nutinka Aliaskai turi sulaukti daugiau dėmesio (atsiprašau, bet negaliu pasakyti kas jai nutinka). Visoje knygoje figūruoja Simono Bolivaro žodžiai: "Kaip beišsikapanosiu iš šio labirinto!" Aš labirintą sutapatinau su gyvenimu. Kiekvienas posūkis, tai mūsų pasirinkimai, kurie veda vienu atveju prie išėjimo, o kitu į laimę. Aliaska man patiko, tačiau jos pasirinkimas mane nuvylė. Įskaudino, kad ji pasitraukė iš labirinto. Palikdama: sąmyšį, gailestį ir liūdinčius draugus.
Šis romanas žadėjo merginoms ašaras, o vaikinams vanile ir cigaretėmis dvelkiančią Aliaską, tačiau man taip nenutiko. Galbūt esu per daug užsigrūdinusi. Bet tiems kas dar tik pradeda pažintį su John'u Green'u ši knyga tikrai patiks. Esu gana kritiška skaitytoja ir nevengiu rašytojų peikti. Bet prie šio romano negalėjau prisikabinti. Šią knygą, visų pirma, patarčiau skaityti beviltiškiems romantikams. :) O po to žmonėms, kurie ieško savęs ir Didžiojo Galbūt (Fransua Rablė, poetas).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą