Dienoraštis. Antra dalis

Buvau savo kambaryje ir nieko neveikiau, kol sugalvojau, kad reikia nuvažiuoti į kaimą. Man reikia pailsėti nuo viso šito miesto triukšmo ir nuo žmonių. Nuvažiavau į kaimą. Mane kaip visada pasitiko mano šunys ir katės. Jie buvo laimingi, nes pastaruoju metu aš ten nevažiuodavau. Kaime kvepėjo drėgme, senu namu ir senais prisiminimais. Nuėjau į kitą kambarį. Ten buvo daug mano knygų, žaislų, piešinių ir krosnis. Tas namas buvo senas ir apgriuvęs, bet man jis buvo kažkuo brangus. Išgėrusi arbatos išėjau į lauką. Pastovėjusi kelias minutes kieme aš nusprendžiau nueiti į mišką kuris buvo prie pat namo. Ėjau daug kartų išvaikščiotu keliu. Praėjusi turintį daugiau kaip šimtą metų ąžuolą aš priėjau pelkę prie kurios buvo sukrauta nupjautų šakų krūva. Aš prisiminiau, kaip kiekvieną žiemą aš čia ateidavau ir užsikabarodavau ant tos krūvos ir tiesiog miegodavau, kol saulė skaisčiai švietė pro belapių medžių šakas į mano veidą. Jūs galvojate aš ten stovėjau pusė valandos ir žiūrėjau? Ne. Aš po minutės buvau užsiropštusi ant šakų krūvos. Žiūrėjau į dangų, saulę ir paukščius kurie liko čia.

Pagulėjusi pusvalandį aš nulipau ir išsiruošiau vėl eiti, nors nežinojau kur, kam ir kodėl. Priėjau seną vos besilaikantį namą. Jame jau nieks nebegyveno. Visi numirė. Įėjusi apžiūrėjau viską kas jame buvo ir pagalvojau žmonės gimsta, gyvena, kuria šeimas ir galiausiai miršta, o jų visi prisiminimai lieka ir atrodo laukia kol sugrįš jų savininkai. Ir kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Tam name galėjai ir sprandą nusisukti ten buvo be galo tamsu. Pamačiau stalą su suoliuku, jie buvo rankų gamybos. Aš nieko negalvodama prisėdau. Dažnai užsisvajoju ir tą dieną buvo ne išimtis... Aš jau nesupratau nei kiek valandų, nei kas aš nei kur randuosi...Tiesiog mąsčiau...Kol man per koją kažkas trinktelėjo...